Kaip išmokti pamilti save arba kas suteikia pasitikėjimo? (1)

Sveikos Brangiosios Mūsų skaitytojos! 

Kiek turiu ko papasakoti, bet deja, straipsnio tema visai ne apie tai. Bet žinoma priminkit, kad tokią skiltį sukurčiau. Argi nebūtų įdomu būtų paskaitinėti kokių linksmų ir juoktis verčiančių nutikimų? 

Naršydama internete, na, o jei tiksliau tai socialiniame tinkle „Facebook“ užmačiau kelis įrašus su bjauriais žodžiais apie save aiškų ir apie kitus. Aš bjauri... Aš negraži... Aš nemylima... Tad tikriausiai šiandieną pradėsime nuo savęs pamilimo. Ar ne taip sakoma - jei negerbi savęs, negerbi ir kitų? Tad šįkart apie tai kaip išmokti pamilti ir tuo pačiu gerbti save.

Tad kaip pamilti save?

Laukimas kol kas nors pamils Tave užtruks visą amžinybę, jei nemokėsi mylėti savęs. 

Šalia tavęs stovi graži, banguotų plaukų, dailios veido formos, liekna mergina. Parėjusi namo, atsistoji prieš veidrodį ir pradedi vardyti visus savo trūkumus. Bet jų nėra! Svarbiausia taisyklė kalyje link savęs pamilimo - visi gražūs, tik visada atsiras pavyduliaujančių asmenų kurie pavydi to ką tu turi! Jeigu išmoksi pamilti save tokią kokia gimei - veidrodyje matysi save tokią pat gražią kaip kažkada tają liekną merginą.

Nors galbūt tai atrodo lengva užduotis, bet tarkim. Tu esi visiškai nesportuojanti ir tuo nesidominti mergina. Sau pasižadi nuo pirmadienio pradėti užsiimti šia veikla. Sustokime prie dviejų variantų. Turi motivaciją pavizdžiui numesti svorio ir visiškai neturi jokios motivacijos kuri ragintų tai daryti. Kuriuo atveju bus lengviau pradėti? Žinoma, kad pirmuoju. Todėl svarbiausia susirask motyvą pamilti save. Čia pateiksiu kelis pavizdžius kaip išmokti gerbti save.

Nutiko koks nors gėdingas įvykis? Laikas viską pamiršti.

Visada visiems visko pasitaiko ir Tu tikrai neesi išskirtinė. Greičiausiai tų įvykių niekas nė ir nebepamena, tad laikas nemalonius prisiminimus nustumti į šalį. Nėra laiko gręžiotis į praeitį ir nusigraužti visus nagus. Į visa tai žiūrėk, kaip į įdomią gyvenimo pateiktą pamoką, o jei ir kas nors primintų - drąsiai nusišypsok ir nusijuok. 

Padrąsinantys žodeliai suteikia pasitikėjimo.

Nori gatve eiti iškelta galva ir praleisti pro ausis kandžias replikas? Įsivaizduokim. Tu sėdi ant suoliuko, kur nors parke. Pro tave praeina mergina, kuri šypsosi, rankas laiko laisvai ir eina pasitempusi. Šalia jos, greta eina, susigūžusi, rankas susikišusi į kišenes mergina (tikriausiai paskirkim saulėtą vasaros dieną). Kurią pirmiausia pastebėsi? Taigi. Viskas įmanoma. Tau tereikės kelių lipnių lapelių, rašiklio ir.. pozityvių minčių! 

Ant kiekvieno lapelio užrašyk pirmus penkis sakinius šovusius į galvą tema „Kuo aš didžiuojuosi savyje“. Pavizdžiui, aš puikiai mokausi, moku gražiai piešti ir t.t.. Kiekvieną iš jų priklijuok virš lovos. Kas dieną prirašyk po vieną sakinį iki tol kol nebesugebėsi kasdien ryte ir vakare jų perskaityti. 

 Verta prisiminti: DIDŽIUOKIS SAVIMI IR SAVO SUGEBĖJIMAIS. TU ESI IŠSKIRTINĖ ASMENYBĖ!

Daryk tai kas tau sekasi, o ne tai ko nori kiti.

Na nebent tai būtų prasta veikla. Tada tai reikėtų išmesti iš savo gyvenimo, kaip šiukšlę į šiukšliadėžę. Pirmiausia nuo to ir reikėtų pradėti. Atsirinkti tai kas naudinga. Galbūt tu gražiai pieši, o gal šoki ar dainuoji? Tobulėk! Kas kart paskatink save. Atkentėjus treniruotę, pasilepink grožio procedūromis, o galbūt skaniu pyragaičiu? Tik nepiknaudžiauk. Viską daryk su saiku. Tik niekada nesakyk, kad tau nesiseka ir to tikrai neįveiksi. Prisimink - nėra nieko neįmanomo, tik kartais tai reikalauja daug pastangų. 

Na, o pabaigai keli motyvuojantys pasakojimai, kad niekada nevalia pasiduoti ar keistis.

Atsikratyk savo problemų

Žmogaus mylimiausias asilas nukrito į itin gilią duobę. Kad ir kaip stengėsi niekaip nepavyko ištraukti vargšo gyvūno, todėl jis nusprendė palaidoti jį gyvą ir tokiu būdu nutraukti jo tolimesnes kančias. Žmogus ėmė kasti ir ant asilo mesti žemes. Asilas pradėjęs jausti papildomą svorį ant savo nugaros, ėmė purtytis ir nusikratė žemes, o paskui ant jų užlipo. Žemės ir toliau krito. 

Asilas vis nusikratydavo žemės ir vėl ant jų užlipdavo. Kuo daugiau žemių buvo užpilama, tuo aukščiau jis iškildavo. Vidurdienį asilas ganėsi žaliose pievose.

Pagrandukas, kuris norėjo būti kampuotas

Didžiąją laiko dalį Pagrandukas praleisdavo tamsioje žaislų dėžėje. Tik retkarčiais išsirisdavo ir palengva, kad neišgirstų šeimininkas, ritinėdavosi po kambarį. Kiekvieną kartą Pagrandukas nuriedėdavo vis kitur, kol vieną naktį nusigavo iki voratinkliais apraizgyto kambario kampo, o ten pamatė dailią kaladėlę... Pagrandukui net širdį suspaudė - suprato, kad nieko pasaulyje labiau nenorėtų, nei turėti tokius dailius kampus.

Vargšiukas paskui ne vieną naktį praleido kankindamasis nepatogioje keturkampėje dėžutėje, kurią paslaugiai užleido "Lego" kaladėlės. Tačiau laikas bėgo, Pagrandukas tebebuvo toks pats apvalus, o kaladėlė vis labiau iš jo juokėsi. Negelbėjo nei šonus liekninantys pratimai, nei pritūpimai, nei stovėjimas ant galvos. Kai Pagrandukas visiškai prarado viltį pasikeisti, toptelėjo išganinga mintis. Jei jis taptų kampuotas, niekada negalėtų ritinėtis po kambarį, ieškodamas nuotykių. O kaladėlė, pamilusi jį vien dėl formos, ar po pusmečio neiškeistų jo į naują žaislinį televizorių? Nuo tos akimirkos Pagrandukas vėl ėmė džiaugtis savo apvalumais ir ritinėtis po kambarį. O neilgai trukus po kėde atrado apskritą lėkštę iš barbės servizo ir laimingai įsimylėjo.

Ko galėtume pasimokyti iš šių pasakojimų ir aplamai išviso straipsnio? Savo mintis kviečiu dėstyti komentaruose.