Ruošiamės šventėms: Helovinas! (1)

Labas vakaras Brangiosios skaitytojos!

Šiandieną sukuriu naują rubriką „Ruošiamės šventėms“. Kaip matote gale parašytas 1 skliausteliuose visada parodys kelintas įrašas tokia tema. 

Iškart perspėju, kad Helovino tema straipsnių bus tikrai ne vienas ir ne du. Pirmiausia pradėsiu nuo faktų ar šiaip kokių įdomybių, o vėliau prie pasiruošimo ir aprangos. Tad pasiruošiam, patogiai įsitaisom ir skaitom, na, o aš žinoma rašau.

Kiekvienoje šalyje ši diena minima. Nors pati šventė ne visur vadinama vienodai, papročių esmė beveik ta pati - stengiamės susisiekti su dvasiniu pasauliu t.y. murusiaisiais, raganomis, demonais, velniu ir k.t. fantastinėmis, o galbūt net ir realiomis būtybėmis.

Pradėkime nuo keletos linksmų, bei įdomių faktų apie... Helovyną...

• Helovinas Amerikoje yra antra pagal dydi šventė po Kalėdų.
• Tai turėtų būti pati baisiausia metų naktis.
• Pirmasis paminėjimas vyko 1927 metais, Kanadoje.
• Skotijos merginos tiki, kad jos gali pamatyti savo būsimą vyrą, jei jos apkabins lapus prieš helovino ugnį, o kitos merginos, kad jos pamatys vaikino veidą veidrodyje, kai jie lips žemyn helovino naktį.
• Manoma, kad helovinas gyvuoja jau ~4 tūkst. m. pr. Kr. Tai reiškia, kad ši šventė jau gyvuoja ~6 tūkst. m. 
• Honkonge helovinas žinomas kaip „Šventė nuraminti alkaniems vaiduokliams“.

Nors helovinas laikomas amerikietiška švente, jį kas met pradeda švęsti vis daugiau žmonių. Kai kuriose šalyse švenčiama:

• Šiaurės Amerika - Mirusiųjų diena.
• Europa - Helovinas ir Vėlinės.
• Afrika - Egungun (persirengėlių šokio šventė).
• Azija - Bon šventė.

Iš kur kilo Helovyno papročiai ir atributika? Atsakymas išties paprastas. 

•  Vampyrai, raganos, vilkolakiai ir zombiai jau nuo seno siejami su piktųjų dvasių pasauliu.
• Senovės keltai piktosioms dvasioms stengdavosi įsiteikti saldumynais. Metams bėgant bažnyčios pradėjo skatinti tikinčiuosius Visų šventųjų išvakarėse vaikštant po namus prašinėti maisto ir dėkingumo ženklan pasimelsti už mirusiuosius. Ilgainiui šis paprotys keitėsi — per Heloviną imta reikalauti vaišių, o jų negavus grasinti piktais pokštais.
• Ir vėl tie patys keltai užsidėdavo bauginančias kaukes, kad jų nepažintų dvasios. Vėliau bažnyčia į pagoniškas tradicijas įpynė Vėlines ir Visų šventųjų šventes. Bėgant laikui atsirado paprotys eiti nuo namo, prie namo vilkint šiurpius kostiumus.
• Piktosioms dvasioms atbaidyti būdavo išdėliojamos išskobtos ropės su degančiomis žvakėmis viduje. Kai kas manė, jog tokia žvakė vaizduoja skaistykloje įkalintą sielą. Vėliau išpopuliarėjo skaptuoti moliūgai.

Truputis legendų.

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu.

Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.

Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas.

Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo.

Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais. Manoma, kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto kilo jau ne iš airių keltų, tačiau išsirutuliojo iš devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu. Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, senovės krikščionys vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami „dvasios pyrago“, padaryto iš kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis.

Kuo daugiau pyrago elgetautojai gaudavo, tuo daugiau maldų jie pažadėdavo sušnekėti už davusiųjų žmonių artimųjų sielas. Tuo metu buvo tikima, kad mirusieji kurį laiką po mirties būdavo pragaro prieangyje ir kad malda, kalbama netgi nepažįstamo žmogaus, gali sutrumpinti dvasios kelią į dangų.

Ir visgi kodėl būtent skaptuojamas moliūgas?

Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Kaip pasakojama pasakoje, žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, jis nuleis jį žemyn.

Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį apgavęs. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo įdėtos išskobtos ropės viduje, kad jos ilgiau degtų.

Airiai naudodavo ropes kaip „Džeko žibintus“. Kai imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie suprato, kad moliūgus daug patogiau naudoti. Todėl „Džeko žibintais“ Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje.

Taigi nors kai kurios pagonių grupės ar satanistai Heloviną įvardina kaip savo „šventę“, ji nėra kilusi iš blogio. Ji kilo iš keltų Naujųjų metų šventimo papročių ir iš viduramžių europiečių maldų ritualų. Ir šiandien daugelis bažnyčių rengia Helovino šventes arba moliūgų skobimo vakarėlius vaikams.

Tad šiandienai tiek žinių apie Helovyną. Greitu metu turėčiau įkelti antrąją dalį. 

Tikriausiai paprašytos papasakoti apie helovyną žinosite šiek tiek daugiau? 

Savo nuomones kviečiu išreikšti komentaruose arba spaudžiant reakcijas. Dėkoju skaičiusioms iki galo!